Gerbiami mūsų puslapio lankytojai, šiame skirsnyje mes norime suteikti galimybę Jums papasakoti savo paties ar artimo žmogaus patirtį ir kelią, nueitą blaivybės link. Mūsų nuomone, šie pasakojimai turėtų padėti kitiems panašaus likimo žmonėms pasitikėti savo jėgomis ir siekti blaivybės. Tarp mūsų buvusių ir esamų pacientų yra nemažai tokių, kurių gyvenimo istorijos galėtų būti labai pamokančios tiems, kurie dar stovi kryžkelėje ir neapsisprendžia kuriuo keliu geriau eiti.
Medicininė etika neleidžia mums patiems šių istorijų publikuoti, todėl tikimės, kad Jūs patys pasidalinsite savo patirtimi.
Pasiliekame sau teisę redaguoti gramatines klaidas ir nepublikuoti nekorektiškų ar įžeidžiančių komentarų.
Sveiki,
Esu 37 metu moteris. Alkoholio liunas mane itrauke pries 7 metus. Per ta laika bandziau gerti vaistus, kurie man asmeniskai niekuom nepadejo… Kai pasiekiau savo dugna man padejo vienas pazystamas… Kalbejausi su juo gera valanda ir pokalbio metu supratau, kad vis dar turiu galimybe issikapanoti is savo bedos. tuo matu buvau labai pasidavus, nenorejau gyvent, nedauk truko iki savizudybes…. To zmogaus deka isdrysau apsilankyti priklausomybes ligu centre ir dalyvauti Minesootos pogramoje. Nuo pirmuju dienu labai tikejau programa, dievu, priemiau viska ko moke destytojai ir ivyko stebuklas – anksciau nesuvokiau, kaip galiu negerti o dabar kaip galejau gerti. Nebejauciu jokio potraukio. Zinoma, buna nuotaiku svyravimai ir jautri esu be galo, bet jieskau budu nusiraminti, meldziuosi… Kiekviena ryta ir vakara dekoju dievui, kad esu blaiva.
Labai noreciau palinketi savo likimo broliams ir sesems pasistengti neprarasti vilties, juk kiekviena gyvenimo pamoka, kokia skaudi ji bebutu skitra musu gerovei. Visa kas nutinka turi savo tiksla – mokyti mus blaivybes. Ir as tvirtai zinau, kad jei ir atkrisiu, tai bus pammoka kazkam kitam, galesianciam stebeti mane ir mokytis kaip nereikejo elgtis.
Labai nuosirdziai visiems linkiu tikejimo aukstesniaja jega ir savimi.
Stiprybes jums, ramybes…
Sveiki, tikrai malonu skaityti Jūsų istoriją ir kartu pasidžiaugti, kad Jums pavyko „išbristi“. Prisipažinsiu tokios bėdos aš neturiu, bet gyvenu su žmogumi,kuris turi rimtų bėdų ir jam nepavyksta padėti. Kiekviena tokia perskaityta istorija man suteikia vilties, kad mums pavyks………..Ačiū
Sėkmės
Man 30 ir mano problema lygiai tokia pati.Nesekmes nesantys isgerimai prasidejo gal pries 6 metus,bet man tai neatrode baisu,galvodavau issiblaives,kad viskas cia ir vel kaip anksciau,viskas gerai,bet einant laikui praradau seima,darba,zmoniu pasitikejima,pradejau prarasti netgi pats save,nes paskutinis eilinis „pasilinksminimas“ vede mane link „paskutines stoteles“…ir tik per stebukla jos nepasiekiau..
Ne visi pripazysta savo bedas,todel niekada nesibaigiantis toks procesas galiausiai mirtinai prazudo zmogu.Po tarkim eilinio „truputi isgersiu ir viskas“ gerimo proceso pasekmes buna tik skaudesnes ir sunkesnes ir jau tik issblaives galvoji kaip bent pasistengti padaryti kas buvo pries paskuitini „as uzkibau“,kaip susigrazinti bent tik tai ka turejau…,nes kskart netenki dar daugiau,kol nieko nelieka. Todel nepripazines ir nesikreipes pagalbos tu taip viena diena ir prazudysi pats save.
Galiausiai prisipazinau sau ir artimiems zmonems,kad turiu didele beda,priklausomybe,kad noriu gyventi kaip zmogus ir supratau,kad esu tikrai ne vienas,kad yra siltu ir geru zmoniu,kurie visada supras,nes tai labai svarbu,todel nusprendziau vis tik rinktis vilti,kuri tikrai visada yra ir gyventi kaip zmogus,todel nusprendziau dalyvauti Minesotos programoje ir tikiuosi su Dievo pagalba tik geriausio.
Duok Dieve visiems to supratimo.Sekmes.